Sveiki.
Vilniau argentinietiško tango klubas kviečia
visus švęsti
PASAULINĘ TANGO DIENĄ
šį ketvirtadienį,
gruodžio 9 d. 19 val.,
ir sekmadienį , gruodžio
12 d. 19 val.,
restorane Neringa (Gedimino pr. 23, Vilnius).
Programoje:
nuo 19:15 val. argentinietiško
tango pradmenys visiems;
nuo 20:15 val. milonga
(taip vadinama tango diskoteka), kurios metu klausysimės pasauline klasika tapusių tango kūrinių,
šoksime ir... smagiai leisime laiką, minėdami Pasaulinę tango dieną.
Gruodžio
11-ąją visas pasaulis švenčia Pasaulinę
tango dieną. Ši data pasirinkta neatsitiktinai: ji sutampa su dviejų
ryškiausių tango žvaigždžių Carloso Gardelio
(1890-1935) ir Julio De Caro (1899-1980) gimtadieniais.
Tango gimė 19 a. pabaigoje Buenos Airių priemiesčių lūšnynų kvartaluose. Čia,
perpildytose, nuskurusiose gyvenamosiose patalpose, susitiko viso pasaulio
kultūrų tradicijos. Čia būrėsi kareiviai, pavargę nuo užsitęsusių pilietinių
karų, bedaliai valstiečiai, afrikiečių vergų palikuonys, Europos emigrantai
pasaulis, kuriame šiukšlių kibiras buvo
turtas, o žiurkė lyg naminis gyvūnas. Pritrenkiančią atvykusiųjų
daugumą sudarė vyrai. Kentėdami nuo vienatvės jie rinkosi uosto baruose ir
viešnamiuose, kur susipynė tautinės melodijos, sukurdamos įstringančius tango
garsus.
Pradžioje
tai buvo atšiaurus vienišų vyrų, įtrypiančių į uostamiesčio grindinį moters
ilgesį, šokis. Ir tik vėliau jį priėmė abejotinos kilmės damos. Naujame šokyje
susilydė jėga ir silpnybė, vienuma ir vienybė, įtūžis ir meilė, nusivylimas ir
viltis.
Ilgainiui
tango užsikariavo populiarumą Buenos Airių darbininkų tarpe. Net atsirado
orkestrai, atliekantys tik tango, kuris nesutramdomai populiarėjo. Ir tik
vietinė aukštuomenė nenorėjo pripažinti naujai susiformavusios muzikos ir
šokio. Šokis, gimtojoje Argentinoje paskelbtas persona non grata
(nepageidaujamu asmeniu), pabandė nelegaliai prasmukti į išpudruotus Senojo
Pasaulio salonus.
20
a. pradžioje tango atkeliavo į Europą. Jo debiutas Paryžiuje virto tikra
sensacija. Vieni iškart tapo jo šalininkais, kiti aikštingais priešininkais.
Tačiau bandymai sustabdyti šio jausmingo šokio populiarumą. Vokietijos kaizeris
Vilhelmas uždraudė savo rūmams šokti tango, bet likusiai Europai šis šokis tapo
nepamainoma pramoga.
Argentinos ambasadorius Paryžiuje, negalėdamas
suvokti savo šalies šokio populiarumo Europoje, teigė, jog "Tango Buenos
Airėse šokamas tik prasčiausios reputacijos namuose bei šlykščiausiose
tavernose. Jis niekuomet nešokamas padoriuose salonuose arba aukštuomenės
draugijoje. Argentiniečio ausims tango muzika sukelia tikrai nemalonius
vaizdinius". Buenos Airių priemiesčius pavadino "pragaro
židiniu". Didėjantys priemiesčiai, juosiantys Buenos Airių centrą, vienijo
blogiausia, ką savyje galėjo turėti didmiesčio civilizacija. Juk imigrantai smaugė miestą savo gyvenimo realybėmis, ir, negana to, šoko
glaudžiai prisiglaudę vienas prie kito! Štai kodėl tango buvo vadinamas
"nebūdingu Argentinai", "nevyrišku" ir
"dekadentišku", štai kodėl jam buvo priklijuota "bordelio
reptilijos" etiketė.
Argentinos ambasadoriaus įspėjimai negelbėjo: "bordelio
reptilija" užkariavo ne tik Paryžių ir Berlyną, tačiau įšliaužė ir į
aukštuomenės salonus Buenos Airėse. Priežastis,
Garso
įrašo atradimas suteikė tango galimybę užkariauti dar didesnę auditoriją. Tuomet
mažai kam žinomas dainininkas Carlosas Gardelis įrašė plokštelėn tango kūrinį
Mi noche triste. Vos ne kitą rytą simpatiškas vaikinas tapo pirmąją didžiąja
tango žvaigžde. Jo balsas suskambo ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje.
40-aisiais
metai tango tapo itin populiarus. Tačiau Argentinoje įvedus karinę diktatūrą,
jis buvo kelis dešimtmečius uždraustas ir visokeriopai persekiojamas.
60-aisiais, susidūręs su naujosiomis pop muzikos formomis, tango priskirta
klasikos kategorijai, į kurią žvelgdavo tik su pagarba, bet ne su noru
pasimėgauti. Jaunimas mėgavosi naujomis muzikinėmis srovėmis. Muzikantu,
atgaivinusiu tango, tapo Astoras Piazzolla. Išauklėtas klasikinės ir džiazinės
muzikos, jis atliko kelias energingas senųjų tango melodijų aranžuotes. Ir
tango grįžo jis vėl tapo populiarus visame pasaulyje.
Carlosas Gardelis gimė 1890 metų gruodžio 11 dieną Tulūzoje, Prancūzijoje
(tikrasis vardas Charles Romuald Gardes). Tėvas nežinomas. Motina Berthe Gardes (1865-1943), atvykusi į
Argentiną su 27 mėnesių sūnumi.
Gardelis muzikinę karjerą pradėjo dainuodamas liaudies dainas baruose ir
vakarėliuose. 1917 metais įrašęs dainą Mi Noche Triste
(Mano liūdnoji naktis) Carlosas Gardelis tapo tango canción (tango
dainos) žanro pradininku. Šis įrašas tuomet tapo graibstomiausiu hitu Lotynų
Amerikos šalyse (parduota 100.000 kopijų). Gardelis gastroliavo ne tik visoje
Pietų Amerikoje, bet ir garsiausiuose pasaulio miestuose: Barselonoje,
Paryžiuje bei Niujorke. Pirmojo vizito Paryžiuje metu jis pardavė net 70.000
savo plokštelių. Per gana trumpą savo gyvenimą (45 m.) jis įrašė 770 kūrinių,
kurių net 514 yra tango.
Kaip melancholiškųjų tango baladžių atlikėjas didžiausio populiarumo jis
susilaukė 1920-40 metais koncertuodamas garsiausiuose naktiniuose klubuose ir
filmuodamasis vaidybiniuose filmuose. Paradoksalu, bet Argentinos elitas savo
pasibjaurėjimą vulgaria tango kilme ir tiesmuku jausmingumu nugalėjo tik
tuomet, kai Carlosas Gardelis ir jo muzika buvo karštai priimta Prancūzijoje
bei Ispanijoje. O radijo laidos ir kinas neginčijamai praplėtė dainininko ir
tango kūrybines erdves.
Žaibiškos Gardelio karjeros kilimą 1935 m. birželio 24 d. nutraukė netikėta
lėktuvo katastrofa Medeline (Kolumbija), pasiglemžusi amžinos atminties tango
puoselėtojo gyvybę.
Minios žmonių susirinko palydėti jo į amžinojo poilsio vietą La Chacarita
kapinėse Buenos Airėse, skambant jo tango kūriniui Silencio (Tyla).
Julio de Caro muzikantas, smuikininkas, orkestro vadovas ir kompozitorius (1899-1980),
įtakojęs daugelio amžininkų ir pasekėjų kūrybą, klestėjusią 20 a. 50-aisiais
tango aukso amžiaus metais. Gimė Buenos Airėse, Argentinoje. Jis buvo antras
iš dvylikos vaikų, gimusių šioje italų kilmės šeimoje. Jo tėvas, buvęs Konservatorijos
prie Milano la Scalos teatro direktorius nusprendė, kad Julio mokysis groti
pianinu, o jo brolis Francisco smuiku. Bet berniukai, nepaklusdami tėvo
valiai ne tik susikeitė instrumentais, bet dar ir atsidavė tango muzikai, taip
suskaldydami šeimą.
Subūręs muzikantų sekstetą, 1924
metais Julio įrašė savo pirmuosius atliktus kūrinius, tarp kurių buvo ir du jo
paties sukurti tango. Per 30 metų jis įrašė net 420 kūrinių.
Paskui Julio de Caro perėjo prie
eksperimentavimų, pasitelkęs platesnį orkestrą ir naujus instrumentus, tačiau
vėliau visgi grįžo prie savo paties kūrybos ištakų, nors nebe taip sėkmingai.
Iki pat pasitraukimo iš tango muzikos pasaulio jis buvo karštu tango tradicijų
sergėtoju, dėl ko liko tango evoliucijos nuošalyje, nes pasisakė tik už
instrumentinį tango kūrinių atlikimą, atmesdamas centrinį dainininko vaidmenį,
atsiradusį orkestruose nuo 1940-ųjų metų.
Kosmopolitiškasis
argentinietiškas tango, gimęs
priemiesčiuose, charizmatinių ir talentingų asmenybių, tokių kaip Carlosas
Gardelis ir Julio de Caro, dėka užkariavo ir valdo visą pasaulį. Taip pat ir
Lietuvą.
Tad laukiame visų
Įėjimas laisvas !!!
Iki... ;)