IR LIETUVIAI ŠOKA TANGO

Argentinietiškasis tango neretai vertinamas kaip sceninis, aistros ir dramatiškumo kupinas šokis, tačiau Vilniaus tango bendruomenė, prieš porą savaičių atšventusi vienerių metukų gimtadienį, pažįsta ir kitą tango pusę. Jie šoka, myli ir gyvena tango dvasia kiekvieną dieną, bet visų pirma tango jiems – tai bendravimo būdas.

Irmantas BAČELIS, „Respublika“, 2007-09-07

Elgeta tampa princu

Pats tango gimė iš noro bendrauti, kaip būdas išsivaduoti iš vienatvės ir ilgesio. XIX a. pabaigoje į Buenos Aires ėmė plūsti Argentinos vyriausybės skelbiamu lengvu pelnu suvilioti imigrantai iš Europos. Pritrenkiančią atvykusiųjų daugumą sudarė vyrai, gimtinėje palikę savo motinas, mylimąsias, žmonas ir vaikus. Deja, vietoj pažadėtų „aukso ir sidabro“ jiems teko tenkintis nuskurusiais, prakaito ir šlapimo kvapo perpildytais priemiesčių barakais.

Kentėdami nuo vienatvės jie rinkosi uosto baruose ir viešnamiuose, kur būrėsi ir vietiniai bedaliai valstiečiai, beprasmių Argentinos karų išsekinti kareiviai, afrikiečių vergų palikuonys. Nenusakomoje socialinėje maišalynėje susiformavo kosmopolitinė muzikos ir šokio, tėvynės ir meilės ilgesio išraiška – tango.

Neįtikėtinai greitai Argentinos prastuomenėje išpopuliarėjęs tango tapo ne tik prarastos meilės ar tėvynės ilgesio išraiškos forma, moters suviliojimo priemone, bet ir nepamainomu bendravimo būdu.

Ir tik vietinė aukštuomenė baidėsi prastuomenėje susiformavusio muzikos ir šokio žanro, todėl tango buvo paskelbtas persona non grata. Tačiau neilgam.

XX a. pradžioje apsukrūs Argentinos „meno vadybininkai“ surizikavo pasipelnyti iš tango Europoje. Niekuo neypatingame Paryžiaus kabarete sušoktas tango sukėlė furorą tuometinės madų diktatorės Prancūzijos visuomenėje. 1914 m. popiežiaus Pijaus X pastangomis Vatikanas pripažino „šį žanrą“ priimtinu, tuo pačiu palaimindamas jo plitimą. Argentinos „grietinėlei“ teliko ištarti lemtingą frazę: „o taip, juk tai mūsų tango“, – vien jau tam, kad šis bulvarinis šokis taptų „argentinietišku tango“.

Karališkoji tango šeima

„Naujagimis“ tango paveldėjo ne tik Vienos (austrų) ir lėtojo (anglų) valso tėvų genus. Tango ritmiką perėmė iš afroamerikiečių palikuonių, dainingumą iš vietinių kreolų, užburiančią melodiką iš Italijos neapoliečių ir Ispanijos andalūziečių.

Tango melodijos suskambo ilgesingais arabiškų gitaros ir fleitos, vokiškos bandonijos garsais. Šokėjų kojos supynė apeiginius Afrikos ritualinių šokių, paslaptingų Apeninų flamenko ir bolero, havaniečių habaneros, šmaikščiųjų Lenkijos mazurkos ir Anglijos kadrilio žingsnelius.

Todėl ne kas kitas, o XIX a. pradžioje Argentinoje gimęs Tango, susiurbęs kone viso pasaulio kultūrų tradicijas, ir turėtų būti tituluotas karaliumi.

Karališkoji tango giminė šiuo metu yra labai plati. Tai ir šeimos kamienas – argentinietiškasis tango, kuris anaiptol neturi nieko bendro su pramoginių šokių tango. Milonga – tango pirmtakė ir palikuonė – tai greitasis tango, turintis labai daug panašumų su mums žinomais mazurka ir kadriliu. Šiai šeimai priskiriamas ir argentinietiškasis tango valsas, sujungęs valso muzikines ir tango šokio tradicijas.

Visi trys, priklausomai nuo aplinkos, tikslo ir novatoriškumo, dar skirstomi į tris tango stilius: saloninį (nuoširdžią ir žodžių nereikalaujančią dviejų žmonių bendravimo formą), sceninį (skirtą plačiai auditorijai) ir naująjį tango, kuriame persipynusios tango ir šiuolaikinio šokio tradicijos.

Be abejo, apie tango būtų galima kalbėti labai daug, tačiau kur kas įdomiau apie jį išgirsti iš pačių lietuvių, šokančių ir mylinčių tango, lūpų.

Ilga tango kelionė į Lietuvą

Į Lietuvą tango atkeliavo iš Vakarų Europos didmiesčių. Laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune suskambo tango melodijos. Iš Kauno „Metropolio“ ir „Versalio“ restoranų salių tango garsai nusklido į glūdesnes provincijas. Net gimnazistams vakaronių metu greta polkos ir kadrilio jau buvo leidžiama šokti ir tango. Apie tai šiandien gal prisimena tik mūsų seneliai ir močiutės, tačiau kiekvienas mūsų niūniuojame Danieliaus Dolskio ir Antano Šabaniausko „Paskutinį sekmadienį“, „Tango notturno“ ar kitas dainas. Tačiau kodėl tango šokis daugeliui lietuvių iki šiol asocijuojasi su pramoginiais (sportiniais) šokiais?

Skirtingai nei Argentinoje, kur XX a. viduryje įvedus karinę diktatūrą, tango buvo kelis dešimtmečius uždraustas ir visokeriopai persekiojamas, Lietuvoje, kaip ir kitose socialistinėse respublikose, tango sulaukė kitokio politinio nuosprendžio: jis buvo paprasčiausiai „ištrintas“. Tiksliau, pradžioje jis buvo paskelbtas „buržuazine atgyvena“. Kiek vėliau, ir Sovietų sąjungoje ėmus kultivuoti pramoginius šokius, visuomenei buvo pateiktas dar tarpukario Europoje „standartizuotas“, kitaip tariant išlepintiems europiečiams „supaprastintas“ tango. Taigi per penkis dešimtmečius socialusis tango lietuviams tapo estetiškai stilizuotu „parodomuoju“ šokiu, o ne dviejų žmonių – vyro ir moters – bendravimo forma.

Pačioje Argentinoje, kaip ir visoje Lotynų Amerikoje, sportiniai šokiai beveik nekultivuojami, nes jie iškreipia tikrąją šokio prigimtį. Ypač argentiniečiai ironizuoja standartizuoto tango pozą, kai vyras ir moteris yra atsilošę vienas nuo kito: „toks jausmas, kad jie vienas kitam smirda“.

Argentinietiškas tango grįžta į Lietuvą

Drauge su ilgą laiką uždrausta vakarietiška kultūra į Lietuvą grįžo ir argentinietiškas tango. Tango atgaivinimo pionieriumi, be abejo, reikėtų tituluoti lietuvių kilmės urugvajietį Eduardo Giménezą, kuris atvykęs i Vilnių studijuoti vokalo, kartu ėmė mokinti ir argentinietiško tango, 1999 m. gegužę įkūręs „Tango Akademiją“. Neilgai trukus, argentinietiškas tango atkeliavo ir į Kauną, kur estafetę iš Eduardo perėmė Gediminas ir Gitana Karobliai, iki šiol mokinantys kauniečius tango paslapčių ir subtilybių.

Atsiradus palankesnėms sąlygoms išvykti į užsienį ir galimybei gauti daugiau informacijos apie tango, ėmė rastis naujos tango mokyklos. Vieną jų įkūrė medikė Goda Denapienė, kuri seminarų užsienyje metu iki šiol semiasi neįkainojamų saloninio tango žinių, kurias perduoda savo mokiniams. Svarbu paminėti kitą buvusią Eduardo Giménezo mokinę ir šokio partnerę Miką Frankaitę. Ji ne tik įkūrė savo šokio mokyklą, bet ir sukūrė pirmąją argentinietiško tango svetainę internete lietuvių kalba „Tango balsas“.

„Prieš ketverius metus įsikūrė ir „Vilniaus tango klubas“. Jo vadovui Irmantui Bačeliui, besimokiusiam ir mokinusiam kitus tango šokio kartu su E.Gimenezu nepakako gautų akademinio tango žinių. Jis nuvyko į kasmetinį tango festivalį „TangoCamp“, kuriame šokio seminarus veda pasaulinio garso tango meistrai. Grįžęs jis papasakojo atradęs „kitokį“, daug subtilesnį tango ir naują, lietuviams beveik nepažįstamą, bet pasaulyje ypač jaunimo mėgiamą naujojo tango šokio stilių tango nuevo, kuriam pasitelkiama šiuolaikinė elektroninė neotango, techno, lounge muzika. Nuo to laiko jis ne tik pats užsikrėtė šiuo tango stiliumi, bet užkrėtė juo ir savo mokinius, kartu ir mane. Šiemet „TangoCamp“ festivalyje dalyvavo jau 7 mūsų šokėjų poros. Be tango pamokų Irmantas ėmėsi organizuoti ir vaizdo medžiagos apie tango peržiūras, rengti Lietuvos ir užsienio tango meistrų jungtines koncertines programas, organizuoti reguliarias milongas, į vieną jų atėjusi tango atradau ir aš“, - pasakojo trečius metus tango šokanti Asta.

„Tango Vilnius“ bendruomenė

Milonga visame pasaulyje įprasta vadinti ne tik greitąjį tango, bet ir vietą, arba vyksmą, kai žmonės susirenka pašokti tango, pabendrauti, ar tiesiog ramiai pasėdėti pasineriant į svaiginančias tango melodijas. Milongos vyksta įvairiausiose vietose – tiek po atviru dangumi, tiek uždarose patalpose: nuo apleistų fabrikų ir pigių kavinių iki prabangių restoranų ir koncertų salių. Užmiršę kasdienių darbų ir buities rutina į milongas visame pasaulyje renkasi įvairiausių profesijų žmonės. Pravėrę milongos duris jie tampa tiesiog vyrais ir moterimis, kurių neįpareigoja jų socialinė ar finansinė padėtis. Jie tampa vyrais ir moterimis, kurie ateina bendrauti per tango muziką ir šokį.

Mokintis tango būtų beprasmiška, jei nebūtų kur realizuoti šio šokio. Tai puikiai suvokė G.Denapienė, kuri Vilniuje pradėjo organizuoti pirmąsias milongas. „Tačiau jos vykdavo tik kartą per mėnesį, todėl daugeliui tango žmonių ne visada pavydavo suderinti savo darbus ir reikalus, kad tą vakarą paskirtum tango. Vėliau, pasikeitus aplinkybės, milongos nutrūko ir jas gaivinti ėmėsi Irmantas. Jis kiekvieną ketvirtadienį „Neringos“ bare milongas organizavo I.Bačelis. Tai, su pakylimais ir atoslūgiais, tęsėsi dvejus metus, tačiau, ar tango mokyklų konkurencija, ar šokėjų nesuvokimas, ką jie praranda, ar kavinės šeimininkų nepalankumas, privertė bent trumpam šią idėją palikti ramybėje. Nenorėdamas dirbtinai versti šokėjų lankytis milongose, jis nusprendė palaukti ir leisti tango bendruomenei subręsti. Ir šis sprendimas pasiteisino, tango žmonės vos po pusmečio suprato negalintys be milongų gyventi“, - prisiminė tango šokanti ir mokinanti Giedrė. „Kartą važiavome kompanija į Rygą, į milongą. Tuomet Vilniuje net ir „Neringoje“ nieko nebevykdavo. Pamatėm, kaip tvarkosi rygiečiai ir žiauriai užpavydėjom. Kelionėje ir sumąstėm, kad reikia „nepartinės“ bendruomenės, nes atrodė, kad kiekviena tango mokykla turi savo ambicijų ir pan. Todėl judėjimas, vienijantis visas tango mokyklas yra tai, kas gali padėti išjudinti iš mirties taško. Ovidijus užregistravo internetinę grupę „Tango Vilnius“, kad turėtumėme, kur keistis informacija, susitarė su „Itališka smukle“ dėl milongų. Dar pridėjus visų palaikymą, turime tai, ką turime,“ – pasakoja viena iš Vilniaus tango bendruomenės subūrimo iniciatorių Ramunė Drąsutienė. Apie netikėtai atgimusį susidomėjimą tango prisimena ir kartu į Rygą važiavusi Audronė Gabrėnienė: „Ir prasidėjo penktadienių milongos. Kad nereikėtų kažkam vienam vargti su muzika, nusprendėm (Ovidijaus idėja) milongoms skirti vis kitą diržėjų, kad visi pasijaustų svarbūs ir reikalingi. Bijojom, kad toks DJ skyrimas nepasiteisins, o pasirodo, kad tai ir buvo pagrindinis milongų variklis.“

„Itališka smuklė“ užsidarė, tačiau vilniečių troškimui šokti ir gyventi tango tai buvo nedidelė kliūtis. Milongos persikėlė į „Prospekto PUBą“, pro kurio III a. langus kiekvieną penktadienio vakarą nuo 20 val. į Gedimino prospektą ima skverbtis ilgesingi tango garsai. O viduje, besidalindami savaitės įspūdžiais ir nuotykiais, ar tiesiog tylėdami, atsidavę muzikos kerams ir vienas kito jausmams, žmonės šoka tango.

Lietuviai apie tango

Skaidra (dainininkė, 30 m.): „Tik tango dėka sugebu atsiduoti kito idėjai be ginčų!”

Juozas (vadovaujantis inžinierius, daugiau negu ...-olika): „Labai gerai, kad be darbo, be kasdienių rūpesčių yra tango. Jis suteikė mano mintims pilnatvės, užpildė tuštumas.Tai ir mąstymas, ir pasaulio matymas, ir saviraiška, ir kito supratimas.“

Audronė (apskaitos specialistė, 54 m.): „Atsisakyti tango? – Ką jūs! Kaip galėčiau?!“

Ovidijus (IT specialistas, 53 m.): „Tango suteikė pasitikėjimo savimi, davė galimybę šokti pagal džiazą, bliuzą ir kitokių žanrų muziką.“

Apie „Tango Vilnius“ bendruomenės subūrimą: „Reikėjo komunikavimo, visus tango šokėjus jungiančios priemonės, „traukinuko“, kuris pradėtų traukti šiuos išdidžius, bet ir retkarčiais drovius šokėjus į bendrą tikslą.“

Ramunė (apskaitos specialistė, 46 m.): „Dabar man tango – jau gyvenimo būdas. Tango yra tai, ko nuolatos laukiu, nebijodama, kad atribos.“

Giedrė (žurnalistė, 26 m.): „Tango mano gyvenime pakeitė viską: nuo a iki z. Jei ne tango, gal manęs Lietuvoje seniai nebebūtų. Džiaugiuosi, kad susibūrė tikra tango bendruomenė, vadinasi, mes augame, juk anksčiau vos keletas žmonių ateidavo į milongas, o dabar mūsų vis saugiau ;)“

Irmantas (aktorius, 35 m.): „Paauglystėje nusišypsojo laimė – teko pamatyti filmą „Nuogas tango“. Tada pasakiau sau: nenumirsiu, kol neišmoksiu „šito“ šokio. Kaip pramokau, išsigandau, kad jau metas mirti, tačiau dabar suprantu, kad tango yra tai, ko gali mokintis visą gyvenimą, nes tango ir yra gyvenimas.“

Rūta (farmacinės firmos vadovė, 42 m.): „Kuo daugiau šoki, tuo labiau supranti, kad prie tango šokio tik prisilietei. Tai toks gilus vandenynas, kurio viso nei ištirsi, nei išnagrinėsi. Tuo ir traukia – savo neišsenkančiu viliojimu.“

Lolita (kelionių vadybininkė, „S“): „Tai labai graži kūno kalba ir bendravimo forma. Tango pakeitė mano laisvalaikį ir diskografiją.“

Tautvydas (architektūros studentas, 24 m.):

„Bręstant visuomenei, atsiranda brandesnės, solidesnės veiklos poreikis. Deja, reikia daug kantrybės – ne visi išsilaiko :)“

„Pradedantiems šokti tango palinkėčiau kantrybės. Tai sunkus šokis, todėl neverta tikėtis gerų rezultatų iškarto. Svarbu nesikabinti už vieno partnerio. Tokiu būdu šoksim įdomiau ir universaliau.“