Tango šiandien

Būtų banalu pradėti žodžiais: „Civilizacija apgaubė pasaulį nepersmelkiamu šydu, tokiu pat šydu izoliavo ir mūsų išgyvenimus, ir jausmų protrūkius“. Tačiau, norime to ar ne, žmonija vis labiau tampa išoriškai anemiška. Gęsta mūsų nuoširdūs pojūčiai – atrofuoja sugebėjimas betarpiškai jausti ir reaguoti. Todėl mes esame veik mirę bet kokiam nuoširdžiam, nesulaikomam tikros linksmybės protrūkiui.

Net šių dienų šokių aikštelėse poros šoka atskirai, savo narciziškumo apsuptyje, nesidalindamos emocijomis, gyvenimo nuotykiais ir nesėkmėmis. Todėl dažnai ilgimasi šokio, kuris leistų pajusti kito žmogaus, ne tik kūno, artumą.

Ir neatsitiktinai nuojauta kužda apie tango – muzikos, poezijos ir šokio sintezę, – kuri leidžia pažvelgti į gyvenimo rutiną skaidriomis akimis ir įveikti aplinkos fatališkumą. Nes tango – liūdesio, melancholijos ir prarastos meilės kūdikis – visgi stimuliuoja, suteikia stiprybę ir pažadina norą gyventi.

Deja, šiais laikais ir tango gyvena ne pačius geriausius laikus. Jį į atokius užkampius išstūmė šokiai, tolimi nuo muzikalumo ir melodingumo. Didžiosiose teatrų scenose taip pat regime tik choreografiškai sterilius tango pastatymus, kuriuose forma ir spalvos užgožia tikrąją argentinietiško tango, socialaus šokio, prigimtį.

Šalia popmuzikos ritmų ir naktinių klubų melodijų jėgos pirmapradis tango jaučiasi kuklus ir suglumęs. Tačiau kerintis tango išraiškingumas, aikštingas inteligentiškumas bei emocinis pakylėtumas, atviras nuoširdumas bei subtilus erotiškumas ir yra būtent tai, ko trūksta šiuolaikinėse šokių aikštelėse. Ko trūksta mūsų gyvenime.

Tad gal verta vėl susigrąžinti gerai pamirštą senąjį argentinietišką tango, nes „tango yra šokis visiems“. Ir šis šokis privalo atgimti, nes „tango niekada nebuvo miręs“. Jis “gimė priemiesčiuose” ir vis dar „valdo pasaulį“.